Ištrauka iš popiežiaus Pranciškaus posinodinio dokumento „Amoris Laetitia“. Šeštasis skyrius aptaria šeimos ir rengimo jai sielovados gaires. Šįkart – apie skyrybų skausmą ir palydėjimą po jų.
Senos žaizdos
Suprantama, jog šeimose būna daug sunkumų, kai kuris nors jos narys yra nesubrendęs puoselėti santykius, nes turi nesugijusių žaizdų, patirtų kažkuriame savo gyvenimo tarpsnyje. Netikusi vaikystė ir paauglystė yra asmeninių krizių, galiausiai pakenkiančių santuokai, derlinga dirva. Jei visi būtų normaliai subrendę žmonės, krizių būtų mažiau ir jos būtų ne tokios skausmingos. Tačiau kartais būna taip, kad keturiasdešimtmetis asmuo dar stokoja brandos, kurią turėjo būti pasiekęs paauglystės pabaigoje. Kartais mylime kūdikiui būdinga savanaudiška meile, įstrigusia tarpsnyje, kur tikrovė iškreipta, ir gyvename užgaida, kad viskas suktųsi apie mūsų „aš“.
Kartais mylime paauglystėje įstrigusia meile, ženklinama priešgyniavimo, dygios kritikos, įpročio kaltinti kitus, jausmo bei fantazijos logikos, kai kiti privalo pildyti mūsų norus ar pritarti mūsų kaprizams.
Daugelis užbaigia savo vaikystę nepatyrę besąlyginės meilės, o tai pažeidžia jų gebėjimą pasitikėti ir dovanotis. Neišgydytas netikęs santykis su savo tėvais ir broliais bei seserimis išnyra iš naujo ir kenkia santuokiniam gyvenimui. Todėl būtinas išlaisvinimo procesas, kurį reikėtų pereiti.
Kai santykis tarp sutuoktinių deramai nefunkcionuoja, pirma svarbių sprendimų derėtų įsitikinti, kad kiekvienas iš abiejų yra perėjęs šį savo istorijos gydymo kelią. Tai reikalauja pripažinti gydymo būtinybę, atkakliai prašyti malonės patiems atleisti ir kad mums būtų atleista, priimti pagalbą, ieškoti teigiamų motyvų ir vis mėginti iš naujo. Kad galėtų pripažinti, jog jo gyvenimo meile būdas yra brandus, kiekvienam privalu būti labai nuoširdžiam pačiam sau.
Nors ir atrodytų akivaizdu, kad kaltas kitas, krizės niekada neįmanoma įveikti tikintis, jog keisis tik kitas. Taip pat pravartu savęs klausti, kokių dalykų reikia asmeniškam brendimui ar gijimui siekiant įveikti konfliktą.
Lydėjimas santuokai žlugus ir išsiskyrus
Kai kuriais atvejais savojo kilnumo bei vaikų gerovės sumetimai verčia tvirtai užkirsti kelią kito perdėtoms pretenzijoms, didelei neteisybei, smurtui ar chronišku tapusiam pagarbos stygiui. Pripažintina, kad „kai kuriais atvejais atsiskirti neišvengiama. Kartais tai net gali būti morališkai būtina, kai silpnesnį sutuoktinį ar mažus vaikus reikia apsaugoti nuo sunkesnių žaizdų, sukeliamų piktnaudžiavimo ir smurto, žeminimo ir išnaudojimo, nesirūpinimo ir abejingumo“.
Net ir tada tai „laikytina kraštutine priemone, kai visi kiti protingi mėginimai pasirodė bergždi“. Sinodo tėvai nurodė: „Norint lydėti atskirai gyvenančius sutuoktinius, išsituokusiuosius ir pamestuosius, būtinas ypatingas įžvalgumas. Pirmiausia priimtina ir gerbtina kančia tų, kuriuos be jų kaltės ištiko separacija ar skyrybos, kurie buvo pamesti arba dėl sutuoktinio blogo elgesio priversti bendro gyvenimo atsisakyti. Atleisti už patirtą neteisybę nėra paprasta, tačiau tokį kelią įgalina malonė. Iš čia išplaukia atleidimo bei tarpininkavimo pastoracijos per vyskupijose įsteigtinus specializuotus išklausymo centrus poreikis“.
Sykiu „iš naujo nesusituokusius išsituokusiuosius, dažnai liudijančius santuokinę ištikimybę, reikia skatinti juos sustiprinančio maisto ieškoti Eucharistijoje. Vietinė bendruomenė ir ganytojai turėtų tokius žmones rūpestingai lydėti, ypač kai yra vaikų arba kai gyvenama dideliame skurde“. Santuokos žlugimas daug traumiškesnis ir skausmingesnis skurdo atveju, nes tada gyvenimui perorientuoti būna daug mažiau išteklių. Neturtingas žmogus, netekęs šeimos apsauginės aplinkos, dvigubai patiria apleistumą ir visokius pavojus savo sveikumui.
Išsituokusiesiems, kurie gyvena sudarę naują sąjungą, svarbu leisti pajusti, kad jie yra Bažnyčios dalis, nėra „ekskomunikuoti“ ir tokiais nelaikytini, nes vis dar yra bažnytinės bendrystės nariai. Tokios situacijos reikalauja „rūpestingo įžvalgumo ir labai pagarbaus lydėjimo. Vengtina bet kokių kalbų bei nuostatų, kurias jie galėtų palaikyti diskriminuojančiomis. Vietoj to juos reikia raginti įsitraukti į bendruomenės gyvenimą. Toks rūpinimasis nereiškia, kad krikščionių bendruomenė susilpnina savo tikėjimą santuokos neišardomumu ar to liudijimą. Priešingai, kaip tik per tai reiškiasi jos artimo meilė“.
Kita vertus, daug Sinodo tėvų pabrėžė „būtinybę santuokos pripažinimo negaliojančia procesą padaryti prieinamesnį bei spartesnį ir galbūt visiškai nemokamą“. Lėti procesai žmonėms kelia nepasitenkinimą ir juos vargina. Savo dviem nesenais dokumentais šia tema supaprastinau santuokos galimo paskelbimo negaliojančia procedūrą. Jais taip pat norėjau „išryškinti, kad savo Bažnyčioje, kurios galva ir ganytojas jis yra, pats vyskupas savaime yra jam patikėtų krikščionių teisėjas“. Todėl „šių dokumentų įgyvendinimas yra didžiulė atsakomybė, tenkanti vyskupijų ordinarams, pašauktiems patiems priimti sprendimą kai kuriose bylose ir visomis išgalėmis laiduoti tikintiesiems lengvesnę prieigą prie teisingumo.
Šitai reikalauja parengti pakankamai personalo, sudaryto iš dvasininkų ir pasauliečių, paskirtų vykdyti pirmiausia šią bažnytinę tarnystę. Todėl bus būtina atskirai gyvenantiems asmenims ar krizės ištiktoms poroms pasiūlyti su šeimų pastoracija susijusią informavimo, konsultavimo ir tarpininkavimo tarnystę, galėsiančią vykdyti ir santuokinio proceso preliminarų tyrimą (plg. Mitis Iudex, str. 2–3)“.
Sinodo tėvai taip pat pabrėžė būtinybę „rūpintis dėl separacijos ar skyrybų nukentėjusiais vaikais, kurie kiekvienu atveju yra situacijos nekaltos aukos“. Nepaisant visų kitų svarstymų, jie yra pirmutinis rūpestis, nenustelbtinas jokių kitų interesų ar tikslų.
Persiskyrusių tėvų prašau: „Niekada, niekada, niekada nedarykite savo vaiko įkaitu! Jūs persiskyrėte dėl daugelio sunkumų ir įvairių priežasčių, gyvenimas jums skyrė šį išbandymą, bet ant vaikų pečių neturi gulti šios separacijos našta, jie neturėtų būti naudojami kaip įkaitai prieš kitą sutuoktinį, tegul jie auga girdėdami mamos gerus atsiliepimus apie tėtį, nors jie negyvena kartu, o tėčio gerus atsiliepimus apie mamą“. Neatsakinga gadinti tėvo ar motinos paveikslą siekiant monopolizuoti vaiko meilės jausmus keršto ar gynybos sumetimais, nes tai kenkia vidiniam vaiko gyvenimui ir padaro sunkiai išgydomų žaizdų.
Bažnyčia, nors ir supranta konfliktines situacijas, kurias sutuoktiniams tenka išgyventi, negali nustoti buvusi silpniausiųjų – kenčiančių vaikų, dažnai tyliai, balsu. Šiandien, „nepaisant iš pažiūros išugdyto mūsų jautrumo, taip pat rafinuotų psichologinių analizių, keliu sau klausimą: ar mes netapome nejautrūs vaikų sielų žaizdoms? Ar juntame svorį to kalno, užgriūvančio vaiko sielą šeimose, kurių nariai blogai elgiasi ir skaudina vienas kitą tiek, kad suardomi santuokinės ištikimybės ryšiai?“
Ši žiauri patirtis nepadeda vaikams brandinti gebėjimo galutinai įsipareigoti. Todėl krikščionių bendruomenė neturėtų palikti vienų išsituokusių tėvų, sudariusių naują santuoką. Priešingai, privalo įtraukti juos į jų užduotį auklėti vaikus ir lydėti juos. Juk „kaip galime siūlyti tiems tėvams visomis išgalėmis auklėti vaikus krikščioniškam gyvenimui ir duoti įtikinamo bei praktikuojamo gyvenimo pavyzdį, jeigu juos laikome atokiai nuo bendruomenės gyvenimo, tarsi jie būtų ekskomunikuoti? Reikia elgtis taip, kad neuždėtume papildomų naštų šalia tų, kurias vaikai tose situacijose ir taip turi nešti!“.
Padėti gydyti tėvams savo žaizdas ir palaikyti juos dvasiškai naudinga ir vaikams: jie turi išvysti Bažnyčios kaip šeimos, pagelbėjančios pakelti šią skausmingą patirtį, veidą. Skyrybos yra blogis, o skyrybų gausėjimas kelia nerimą. Todėl svarbiausia mūsų pastoracinė užduotis šeimų atžvilgiu neabejotinai yra stiprinti meilę ir padėti gydyti žaizdas taip, kad galėtume užkirsti kelią šiai mūsų laikų dramai plisti. Kai kurios sudėtingos situacijos.
„Ypatingo dėmesio reikalauja problemos, susijusios su mišriomis santuokomis. Santuokos tarp katalikų ir kitų pakrikštytųjų „dėl savo ypatingos prigimties turi daug elementų, kurie brangintini bei plėtotini ir dėl jų vidinės vertės, ir dėl indėlio, kuriuo jos gali prisidėti prie ekumeninio sąjūdžio“. Dėl to „siektina , kad pasirengimo santuokai ir vestuvėms metu katalikų ir nekatalikų dvasininkai nuoširdžiai bendradarbiautų“ (Familiaris consortio, 78).
Dėl bendro dalyvavimo Eucharistijoje atmintina, kad „sprendimas, ar nekatalikiškoji santuokos pusė gali priimti eucharistinę Komuniją, daromas laikantis bendrųjų normų šiuo klausimu, liečiančių ir Rytų krikščionis, ir kitus krikščionis ir atsižvelgiant į ypatingą situaciją, kai du krikštyti krikščionys priima krikščioniškosios santuokos sakramentą. Nors sutuoktiniai mišrioje santuokoje dalijasi Krikšto ir Santuokos sakramentais, eucharistinis bendrumas gali būti tik išimtis, ir kiekvienu atveju turi būti laikomasi aukščiau išdėstytų normų“ (Ekumenizmo principų ir normų įgyvendinimo vadovas, 1993 m. kovo 25 d., 159–160)“.
„Santuokos, kai kultas skirtingas, yra tinkama dialogo tarp religijų vieta.“ Jos „kelia kai kurių savitų sunkumų, susijusių su šeimos krikščioniškąja tapatybe ir vaikų religiniu auklėjimu. Šeimų, kurias sudaro skirtingą kultą praktikuojantys sutuoktiniai, gausėjimas ir misijų teritorijose, ir ilgą krikščioniškąją tradiciją turinčiose šalyse verčia numatyti pastoraciją, atitinkančią įvairius socialinius bei kultūrinius kontekstus. Kai kuriose šalyse, kur nėra religijos laisvės, krikščionis, kad galėtų susituokti, privalo pereiti į kitą religiją ir negali nei švęsti kanoninės santuokos, apimančios skirtingą kultą, nei krikštyti vaikų. Todėl turime vėl patvirtinti būtinybę visiems taikyti religijos laisvę“.
„Asmenims, susivienijantiems tokia santuoka, ypatingą dėmesį būtina skirti ne tik laikotarpiu iki vestuvių. Su ypatingais iššūkiais susiduria poros ir šeimos, kurių vienas partneris yra katalikas, o kitas – netikintis. Tokiais atvejais liudytinas Evangelijos gebėjimas tokiose situacijose sudaryti galimybę siekti vaikų krikščioniškojo tikėjimo ugdymo“.
„Ypatingą sunkumą kelia situacijos, susijusios su leidimu krikštytis asmenims, kurių sudėtingas santuokinis būvis. Galvoje turimi asmenys, sudarę tvirtą santuokinę sąjungą tuomet, kai bent vienas iš jų nepažino krikščioniškojo tikėjimo. Tokiais atvejais vyskupai turi būti pastoraciškai itin įžvalgūs, kad būtų siekiama tokių asmenų dvasinio gėrio“.
Bažnyčia savo nuostata lygiuojasi į Viešpatį Kristų, kuris, kupinas begalinės meilės, paaukojo save už visus be išimties. Drauge su Sinodo tėvais apmąsčiau situaciją šeimų, kuriose yra asmenų, turinčių homoseksualių polinkių, – tokia patirtis nėra lengva nei tėvams, nei vaikams. Todėl trokštu pirmiausia dar kartą patvirtinti, kad visų asmenų, nepriklausomai nuo jų lytinės orientacijos, kilnumas yra gerbtinas, jie pagarbiai traktuotini, su atida vengtina „kaip nors netinkamai juos atstumti“, ypač kaip nors agresyviai ir smurtiškai jų atžvilgiu elgtis. Tokioms šeimoms būtina laiduoti pagarbų lydėjimą siekiant tiems, kurie turi homoseksualių polinkių, prideramai padėti suvokti bei įgyvendinti Dievo valią savo gyvenime.
Diskutuodami dėl šeimos kilnumo ir misijos, Sinodo tėvai pabrėžė: „Dėl planų homoseksualių asmenų sąjungas prilyginti santuokai pasakytina, jog nėra jokio pagrindo homoseksualias sąjungas laikyti net iš tolo panašiomis ar analogiškomis Dievo planui dėl santuokos ir šeimos“; nepriimtina „šiuo klausimu daryti vietinėms Bažnyčioms spaudimą ir kad tarptautinių institucijų finansinė parama neturtingoms šalims būtų priklausoma nuo įstatymų, kuriais įsteigiama „santuoka“ tarp tos pačios lyties asmenų“, priėmimo.
Šeimos su vienu iš tėvų dažnai atsiranda iš to, kad „biologinė motina ar biologinis tėvas niekada netroško įsitraukti į šeimos gyvenimą, dėl smurto, kai vienam iš tėvų teko kartu su vaikais pabėgti, dėl vieno iš tėvų mirties ar šeimos pametimo ir kitų priežasčių. Kad ir kokia būtų priežastis, tas iš tėvų, kuris gyvena su vaiku, iš kitų šeimų, sudarančių krikščionių bendruomenę, taip pat iš parapijos pastoracinių institucijų turi sulaukti paspirties ir paguodos. Tokias šeimas, be to, dažnai kamuoja sunkios ekonominės problemos, netikrumas dėl darbo, sunkumai išlaikyti vaikus, gyvenamojo būsto stygius“.
Publikuota „Bažnyčios žiniose“ 2016 m. Nr. 6
